ĮVAIRIALYPIS IR ĮTRAUKUSIS ŠOKIO SPEKTAKLIS

LUSTOPIA – įvairialypis ir įtraukusis šokio spektaklis, nagrinėjantis geismo ir utopijos temas, – bendras choreografų Airidos Gudaitės ir Lauryno Žakevičiaus iš Vilniaus miesto šokio teatro ir urbanistinio šokio trupės „LOW AIR“ bei šiuolaikinio šokio choreografės Silke Z. iš Kelno (Vokietija) darbas.

Ar geismo ir malonumo tema susijusi su tokiomis savybėmis kaip amžius, lytis, kūnas ar negalia? Ar mūsų lyties, amžiaus ar (ne)gebėjimų diferencijavimas kelia gėdą ir nesaugumą, kurie trukdo mūsų troškimams?

Skirtingų kartų šokėjai iš Lietuvos ir Vokietijos, tokie įvairūs amžiumi, sudėjimu, pasaulėvoka bei patirtimi, susibūrė vedini tikslo sukurti šokio spektaklį.

Individualiai ir kaip kolektyvas šeši šokėjai pasiduoda malonumo akimirkų pagundoms ir kuria utopines individualaus ir bendro geismo vizijas. Rezultatas – vizualiai turtingas spektaklis, kuriame žaidžiama su malonumu, nepadorumu ir intymumu, sykiu atskleidžiant realybę, esančią toli už nušlifuotos kasdienybės.

Ieškodami džiaugsmingos laisvės, atlikėjai vėl ir vėl transformuojasi, su dideliu fiziniu intensyvumu tyrinėdami skirtingus malonumo etapus ir megzdami tiek matomas, tiek nematomas sąjungas tarpusavyje bei su žiūrovais.

LUSTOPIA – tai jausminga malonumo šventė, švelniai paliečianti tokias temas kaip amžius, lytis ir negalia, bet niekada neleidžianti joms tapti pagrindiniu naratyvu. Kūrinys žaismingai laviruoja tarp malonumo, nepadorumo, kūno gėdinimo ir kūno pozityvumo, sąmoningai kvestionuodamas socialines normas bei egzistuojančius tabu. Spektaklio siužetas seka kūnų susiliejimo utopiją, ieškodamas troškimo laisvės bei tyrinėdamas jo ribas šokio prasme. LUSTOPIA kviečia švęsti žmogaus skirtumus ir bendro kūno utopiją.

INFORMACIJA

Koncepcijos autorė: Silke Z.
Choreografai: Silke Z., Laurynas Žakevičius, Airida Gudaitė
Šokėjai: Caroline Simon, Hanna Held, David Winking, Grėtė Vosyliūtė, Dmitrijus Andrušanecas, Darius Strankevičius
Šviesų ir scenografijos dailininkas: Garlef Kessler
Muzika ir garsas: Liam Giles, Laurynas Žakevičius
Kostiumų dailininkė: Melina Jusczyk
Vadybininkė: Hanna Held
Organizatorė: Rica Hellige
Asistentė: Franziska Nagel

Premjera:  2024 m.

Iš dalies spektaklio sukūrimą ir sklaidą finansavo Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė. Taip pat NRW Landesbüro Freie Darstellende Künste, Kulturamt der Stadt Köln, Ministerium für Kultur und Wissenschaft in Nordrhein-Westfalen, Das nrw landesbuero tanz e. V. Šokio spektaklio partneriai psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai” ir „Žvelk giliau” psichikos sveikatos ambasadorių iniciatyva. Psichikos sveikatos ambasadorių projekto organizatorius – Higienos institutas. Finansavimo šaltinis – Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija.

Recenzijos

„Šiais laikais vyrauja geismas. Gyvenimo troškimas, troškimas kito žmogaus, nesvarbu, kas jis būtų. Žaibo spindulys, kuris įsirėžia į sielą pažvelgus kitam žmogui į akis, akivaizdus troškimas to, kas sukelia tavyje daugiau nei paprastas, jau laimingas sielos giminystės jausmas. <…> Reikėjo atsakyti, ar troškimas „susietas su tam tikromis savybėmis, pavyzdžiui, amžiumi, lytimi, kūnu ar negalia“. Taip, ar „gėda ir nesaugumas, kuriuos sukelia lyties priskyrimas, amžius ar negalia“, trukdytų geismo utopijai.“

Michael S. Zerban, O – Ton, 2023-10-28

---

„Apie kontekstus ir laiką daug teko galvoti Lauryno Žakevičiaus bei Airidos Gudaitės / „Low Air“ ir Silke Z. / „Die Metabolisten“ premjeroje „Lustopia“. Čia šeši skirtingo amžiaus ir fizinių duomenų šokėjai – Caroline Simon, Hanna Held, Davidas Winkingas, Grėtė Vosyliūtė, Dmitrijus Andrušanecas ir Darius Stankevičius – kūrė, pasak autorių, susiliejimo utopiją. Joje viena pagrindinių iškylančių temų – geismas. Ar gebame geisti „kitokio“ kūno? Bet… ar privalome geisti kiekvieno? <…> Atėjusius į salę žiūrovus pasitinka išlaisvinta „Menų spaustuvės“ Juodosios salės erdvė. Čia stovi iš kūno dalių fotografijų sienelių sudėti trys kubai, į kuriuos, kaip įtraukiančioje ekspozicijoje, per ertmes galima įkišti ranką. Nors iš pradžių nieko nesitiki, bet palietęs odą nenustembi, juk susirinkome kalbėti, mąstyti, matyti, tad – kodėl gi ne – ir liesti kūną. Mūsų lytėjimą valdo šokėjai, nepatogumo jausmo išvengi, – atrodo, tiesiog pasisveikini.“

Sigita Ivaškaitė, Menų faktūra, 2024-10-01

---

„Vilniaus LOW AIR choreografų Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės bei Kelno (Vokietija) „resistdance“ Silke Z. bendradarbystė – šiuolaikinio šokio spektaklis „Lustopia“ – subūrė skirtingų kartų ir gebėjimų atlikėjų grupę. Prasidėjęs atviroje scenoje, spektaklis kvietė publiką judėti ir tyrinėti erdvę bei natūralaus dydžio dėžes, tiesiogine prasme įkišant į jas ranką pro medžiaga aptrauktas angas. Ši situacija šiek tiek priminė septinto dešimtmečio pabaigos legendinį VALIE EXPORT filmą „Tap and Touch Cinema“ (nors spektaklyje siūlomi prisilietimai buvo gerokai santūresni). Kai kurios dėžės, ant kurių šonų stambiu planu buvo pavaizduotos įvairios odos tekstūros, iš scenos centro netrukus atsidūrė ant teatro salės sienų, sumaniai sukuriant situaciją, kai žiūrovai tampa didesnio bendruomeninio kūno dalimi ir perkeltine prasme atsiduria po oda. Mus ypač sužavėjo atliekami duetai, patiko stebėti bendradarbiavimą ir bendrystę, besiskleidžiančią tarp skirtingų atlikėjų . Pagirtinas ir daugiakalbis požiūris į muziką ir tekstus. Nors esminis klausimas, kokie požiūriai į šokį labiausiai tinka įvairių fizinių savybių ir gebėjimų žmonėms, liko iš esmės neatsakytas, „Lustopia“ suteikė mums peno apmąstyti šiuolaikinių scenos menų įtraukumą ir prieinamumą.“

Sirenos, 2024-10-15

---

„Naujausias „Low Air“ spektaklis „Lustopia“ – dailus atvirukas prieš socialinę, lyčių, skirtingų kūno sudėjimų ir amžiaus skirtumų nelygybę. Tai tampa akivaizdu vos prasidėjus spektakliui, kai scenoje pasirodo šeši skirtingi šokėjai: dvi jaunos ir vidutinio amžiaus moterys, stambesnio sudėjimo, vyresnio amžiaus bei Dauno sindromą turintis vyras. Jie išlenda iš kubų, sukonstruotų iš keturių sujungtų fotodrobių, iš arti vaizduojančių netolygios žmogaus odos lopinėlius.“

Greta Vilnelė, 7md, 2024-10-11

---

„Natūrali somatinė reakcija į per didelį susijaudinimą ar baimę yra drebulys. Gyvūnų elgesio tyrimai rodo, kad drebėjimas apsaugo juos nuo psichologinės ir fizinės žalos po bauginančios patirties. Panašu, kad Lauryno Žakevičiaus, Airidos Gudaitės ir Silke Z. šokio spektaklyje „Lustopia“ susibūrę skirtingų kartų, lyčių, tautybių ir gebėjimų kūnai pagaliau atrado erdvę ne tik sukelti sau bauginančią patirtį atsiveriant ir apsinuoginant, bet ir pasirūpinti savimi išdrebinant bent dalį sugeneruoto streso. <…>  „Lustopia“ – turbūt ne revoliucija, bet mažų mažiausiai bendražmogiškumo jausmą atnešęs šokio spektaklis, parodęs, kad vienaip ar kitaip visi mes geidžiame spurgos su šokolado glaistu.“

Ugnė Sasnauskaitė, Bernardinai.lt, 2024-11-02

---

„Spektaklio aprašyme kalbama apie geismo ir malonumo kategorijas, lyg jos čia būtų svarbiausios. Vis dėlto stebint pasirodymą daug daugiau minčių kyla apie kūnų legalizaciją, galimybę kūnams būti savimi ir užimti šitame pasaulyje sau skirtą vietą. Ne mažesnę, ne didesnę, kitaip tariant, ne iškreiptą, o būtent tokią, kokią galime užimti. Sunkaus kūno vietą. Laiko ar ligos paženklinto kūno vietą. Saugiai ir maloniai liečiamo arba nerimo apimto kūno vietą. <…> Įstrigo viena spektaklio LUSTOPIA mizanscena, kurioje kūnai sueina į vieną būrį, o jų viršutines dalis dengia paveikslai. Taigi žiūrovams matyti tik apačia – nuo pilvo žemyn, žemyn nuo užpakalio. Tėra tik šokančios, vaikštančios, tempiamos kojos ir sykiu judantys dubenys. Šlaunys ir jų istorijos. Čia spektaklis nuo kūnų nubraukia veidus, asmenybes ir palieka žiūrovus pabūti su beasmeniais kūnų fragmentais. Labai įdomu, kad taip suskaldytam kūno vaizdiniui nepavyksta pripiršti jokio vertinimo. Grynos kojos, nieko daugiau, labai gražu.“

Dovilė Zavedskaitė, 7md, 2024-11-08

---